Šiandien Vingio parke susitikom keturių mėnesių labradoro kalytę. Mažas mielas šuniukas,taip ir norisi tokius paniūrkyt. Atrodo Tengu toks niekada nebuvo. Betgi buvo. Tada vaikščiojau nebijodama būti aprėkta piktųjų tetų ir dėdžių. Visi arba šypsodavosi, arba šaukdami „Marlis, Marlis“ lįsdavo bendrauti. Šuo užaugo, aplinkinių požiūris pasikeitė.
Dabar dauguma pagarbiai per metrą atsitraukia. Kiti gi nepabijo ir kokią nors repliką numesti. Ypač tada, kai šuva pritupia kakoti. „Kur čia šunį šikini?“ šaukia bobutė per langą. Kur kur? Ant pievutės. Valstybinės pievutės. Valstybinei pievutei aš mokesčius sumokėjau už šuns laikymą. PLIUS!! Šūdus aš susirenku. Visus. Netgi Vingio parke ir netgi tada, kai niekas nemato. Budriosios bobutės niekada akių nuo pievelių nenuleidžia. Ok ok. Gerbiam senus žmones. Gal gi joms vienintelis malonumas belikęs šikikus gaudyt. Tokiu atveju visai nesupykčiau, kad tokias bobutes tarkim Vingio parke išdėliotų strateginėse vietose, kad žiūrėtų kur žmonės savo gamtinius reikalus atlieka. Klausiat kur tokios vietos yra? Galit imti mano šunį. Jis labai tiksliai tokias vietas suranda ir niekada niekada neatsisako paskanauti tortą aptikęs. O jų, patikėkit, tikrai ne vienas ir ne du mūsų kelyje pasitaiko. Ir ne tik Vingio parke. Nustebtumėt sužinoję, kur žmonės mėgsta pritūpti.
Taigi yra bobutės ir yra tėvai su mažais vaikais. Visada įsitempiu, kai tokius pamatau. Šunį greta pasikviečiu ir net į tą pusę pažiūrėt neleidžiu. Saviškiu aš pasitikiu. Duodu dešinę ranką nukąst, kad jis tikrai nieko niekam nepadarys. Nepasitikiu vaikais. Pamato šuniuką ir bėga „Oi, mama, koks šuniuuuuukas. Pažiūrėk šuniuuuuukas“ O po to mama ant manęs piktą akį užmetus pamokslus skaito, kaip aš savo tokį didelį šunį prie vaikų leidžiu. Ir net nemėginu ginčytis ir įrodinėti, kad čia ne šuo pas vaiką, o vaikas pas šunį. Tėvai yra atskira kategorija. Įsivaizduoju kaip apsaugos instinktai pas juosiuos sukilę būna, kai vaikai dar maži. Tikriausiai ir aš panašiai elgčiausi, jeigu ne šunį, o vaiką turėčiau. Visgi kirba mintis mintelė, kad tėveliai galėtų vaikučiams paporinti, jog prie svetimų šunų geriau rankyčių nekištų. Niekada negali žinot…
Taigi daug neapykantos mūsuose. Ir negaliu kaltint anei vieno. Kiekvienam iš jų randu kokį nors pateisinimą. Juo labiau, kad ir aš pati kažkada tokia buvau. Pamenu visai piemenka būdama šaukdavau kaip išprotėjus ant kiekvieno, kuris savo šunį be antsnukio vedžiodavo. Be to labai didelę meškos paslaugą daro neatsakingi šunų augintojai. Čia tie, kurie iš po savęs šūdų nesusirenka (kokį šimtą tūkstančių kartų esu savo batus valius, kai ėjau savojo krūvų susirinkt), tie kurie savo šunis palaidus vedžioja (ir visai nesvarbu ar šuo didelis, ar mažas) ir t.t.
Požiūrį į augintinius turi keisti abi pusės. Tada įsivyraus taika ir ramybė. Vedžiojant šunį, bobutės pro langus mėtys konfeti ir plos katučių, o tėveliai su mažais vaikais ant rankų mojuos nosinaitėmis ir linkės gero kelio…
kažkada teko skaityti šunų mylėtojų pasiūlymą žymėti pagal jų socialinius įgūdžius šunis. ir tuo pačiu taikyti apribojimus. pvz. visokius kovinius šunis ala bulteljerus būtinai su randonu antkakliu, pavadžiu ir antsnukiu visada. visokius nepiktus šunis (haskiai ar basetai) kitos spalvos. antsnukis nebūtinas, pavadis būtinas. o gerus veislinius, praėjusius kursus egzaminus apdovanoti povo plunsknų skrybele ir tie gali daryti ką nori ir kaip nori, nes visas komandas moka, jų klauso ir be šeimininko leidimo net grynakraujo steiko nevalgo.
mėgčiau šitą tvarką. ir kaip šuns turėtojas ir kaip mažvaikio turėtojas. nes ne kinologas aš ir iš
veidosnukio nematau ar jis draugaut nori, ar muštis. 🙂 o ir bobutės gal dažniau konfeti barstytų?Va va, aš irgi už tokią tvarką. Tik tatai darbas būtų nerealus. Kol visus pencininkus ir forsiukus testavimui suvarytų 🙂 Socializacijos testą mes planuojam praeidinėti. Bet vėlgi kiekvienam reikės aiškinti, kodėl aš turiu teisę šunį be antsnukio vedžiot. Gal reikės kokius marškinėlius pasigaminti su užrašu „Šuo socializuotas“? Ir nešiočiau pakaitom su „Aš susirenku“ maike…
Pasakysiu paprastai, mesk lauk iš galvos tuos visus individus ir nekreipk dėmesio. Man per tą laiką niekas nebuvo nieko pasakęs, o jei pasakytų – gautų atgal. Šuo mėgsta pasidairyti, bet žmogus eidamas per pusę metro pro šalį, rizikuoja pats, kad jo ranką lyžtėls ir tegul pabando ką nors pasakyti.
Kadangi nesu nei stipri, nei baisi, tai geriau jau šunį arčiau savęs pasilaikau. Niekada negali žinot, kokių žmonių sutiksi ir kiek jėgų pareikalaus gynyba. 😉 Dėmesio aš jau seniai nekreipiu, bet tai dar nereiškia, kad nepastebiu, kokie pikti gali būti sutiktieji.
Vo:
🙂
Eee nesuveikė mano html gudrybės 😉 Čia paprastai:
http://seskine46.wordpress.com/2011/03/15/pavasario-grozis/
Štai šitas skelbimas man nuolat prieš akis stovi, kai einu savojo šūdų rinkti.
Ar aš teisingai supratau, kad tavo šuniukas labradoras? Tuomet nesupratau, kokio velnio anas kitiems užkliūna?
Dėl pensininkų, tai pritariu siūlymams neimti jų pastabų domėn. Anie nuolat ieško prie ko prikibt: jei turi šunį, tai ne vietoje šikini, jei turi mašiną, tai ko po langais statai ir ratu ant tešlyno, t.y., jų numanomos pievos užvažiuoji, jei darai remontą – kaip galima kalti 17.05 val.? Ir t.t., ir pan. Įtariu, kad tokie kabinėjimaisi jiems gyvenimą praskaidrina. Turi po to ką su chebra susirinkę aptarti. 🙂
Aha šuniukas labradoras. Kol mažas buvo, niekam nekliuvo. Didelių šunų žmonės bijo. O labradoras tai ar ne, mažiausiai rūpi. Didelis – vadinasi piktas ir baisus 😉
Taigi jie tokie mieli. Nesu mačiusi nė vieno labradoro, nevizginančio uodegos. Man atrodo, jie kitaip net nelabai ir moka. 😀