Kažkada seniai

Kadangi prieš tai buvusiu postu atsijojau bent pusę potencialių skaitytojų, galima laisviau atsikvėpti ir parašyt ką nors labiau asmeniško. Dienoraštinio tokio.

Taigi seniai seniai, prieš kokius aštuonerius metus, buvau jauna, dora, nekalta dzūkė. Ieškojau darbo per visus galus, kiek tik leido mano dorovingumas. Vieni pirmųjų, o gal ir vieninteliai, susidomėję mano kukliu asmeniu buvo Tokie Vieni Lošimo Namai. Dabar tų lošimo namų jau nebėra, tad tikriausiai neišduosiu jokių paslapčių ir niekas mano užpakalio nenutarkuos.

Pirmą atrankos etapą praėjau labai lengvai ir greitai. Priėmėja buvo labai pavargus ir per daug nesigilino į mano menkutį CV. Paklausė ar moku rusiškai ir, gavus teigiamą atsakymą, susakė kada ir kur ateiti į apmokymus.

Apmokymai buvo tikrai rimti. Čia jums ne kokia lažybų tarpininke dirbti. Žetonų valdymas, kortų dalinimas beigi maišymas, žaidimų taisyklių mokymasis, matematiniai skaičiavimai. Mokslai nuo ryto iki vakaro su testu po kiekvieno užsiėmimo. O dar BlackJack’o išmokėjimus iki šimto kas penkis reikėjo mintinai iškalt. Po to iki penkių šimtų kas dvidešimt penkis. Sėdėjau Apuoke ir mokiausi. Stropiai ir atidžiai. Iš visos gausios startavusių grupės, darbą gavo tik keli. Vieni patys nubyrėjo, kitus išmetė už nepažangumą. Bene dažniausias pasitaikantis klausimas būna „O tai ar sukčiauti mokė?“. Dėja dėja… Sklandė gandas, kad sukčiauti krupjė nemoko visai ne dėl to, kad lošimas sąžiningas būtų, o dėl to, kad po to draugų neprisikviestų ir pačio kazino neapšvarintų. Juk išmokęs fintus daryt, anuos į abi puses pritaikyt gali.

Po maždaug mėnesio intensyvių apmokymų pradėjau dirbti. Pirmą dieną prisimenu kuo puikiausiai. Drebėjo rankos, kojos, antakiai ir ausų būgneliai. Kadangi dauguma kazino darbuotojų buvo patyrę tokį pat jausmą, tai visi iki vieno buvo paslaugūs ir beveik už rankos nuvedė prie man priskirto stalo. Trijų kortų pokeris. Vienas iš paprastesnių žaidimų. O dar ir dienos metas buvo. Lankytojų tik vienas kitas. Mano stalas tuščias. Raminau save dar ir tuo, kad turiu inspektorių už nugaros, kuris išdresuotas rėkti „STOP“, kai darai kokią nors kvailystę. Atsisuku – inspektorius kėdėje miega. NUO-STA-BU. Nežinau kaip, bet pirmą dieną ištvėriau. Kortas dalinau tik kokias 15 minučių. Ir tai buvau kliento apšaukta, kodėl ne rusiškai skaičiuoju. Panašios buvo keletas pirmų savaičių. Iš baimės paklaikę akys, nepasitikėjimas savimi,  ir daugelis pastabų iš inspektorių. Na bet niekas negimė mokėdamas. Vieni užtrukom ilgiau, kiti trumpiau, bet dirbti išmokom.

Taisyklių tuose kazino milijooonas. Ir jeigu nors vienos nesilaikai viskas –  pasaulio pabaiga, žemės drebėjimas ir vieta darbo biržos eilėje. Nebuvo galima net galvos ne pagal taisykles pasikasyt. Vienoj situacijoj žetonus imi viena ranka, kitoj kita. Kortas reik būtinai iš kairės į dešinę skleist, o ne atvirkščiai. Klientas jokiu būdu negali prie krupjė prisiliest. Vieni prie kitų irgi liestis negalim. Prie viso to dar reikia būtinai šypsotis, visad būti geros nuotaikos ir nepriekaištingai blackjack’us skaičiuot. Apie ruletę aš jau net nekalbu. Ten toks kosmosas, kad ojojoj. O savaitgaliais ji nugulta būdavo. Turi ne tik kad tuos dešimt++ žmonių sužiūrėt, bet dar ir mintinai suskaičiuot kiek bus 3*35+2*17+9*8+4*11 ir pan. Kai įsivažiuoji, tai toks darbas tikras kaifas. Bet tam man prireikė ne vieno mėnesio. O ir tai didesnius skaičiavimus darydama neretai klysdavau.

Smagiausi vis dėlto buvo klientai. Apie tuos vadinamus ligonius nerašysiu. Norit pažiūrėt, kaip tokie atrodo, galit į kokį nors kazino nueiti. Rasit lygiai tuos pačius žmones, kurie ir mano darbo laikais į kazino beveik kiekvieną dieną vaikščiodavo, kad ant ruletės po litą pamėtyt, ar pokerį po dešimt pažaist ir krupjė panervint. Na, dar prisišlieti prie kokio turtingesnio pono „kortas pakelt“ ir taip tikėtis, kad gaus už tai kokį penklitį. Visdėlto smagiausia gi pasigirti, kad vienai ar kitai žvaigždei dalinai. O tų žvaigždžių ateidavo visokių. Štai vieną vasaros rytą į kazino susivertė dvi televizijos žvaigždutės. Abu girti, basi ir su šortais. Iki darbuotojų poilsio kambario atsklido kalbos, kad vienas iš jų netgi atvairavo automobilį. Baisu baisu. Kitą kartą man pačiai teko aiktelėti iš nuostabos, kokie aukšti visgi tie krepšininkai. Atėjau pas sėdinčius, dalinau dalinau, o kai anie atsistojo, tai net galvos tiek nesugebėjau užverst, kad jiems į akis pažiūrėčiau atsisveikindama. Dar turėjom vieną klientą, kuris nebuvo žvaigždė, bet jeigu tik jis pasirodydavo salėje, visi ant ausų atsistodavom. Vriednas buvo kaip velnias. Surasdavo tavo silpniausią vietą ir važiuodavo važiuodavo. Neneigsiu. Pradžioje net esu apsiverkus prie jo stalo. Žodžiu, nei vienas krupjė jam dalinti nenorėdavo. Obetačiau, vieną kartą kai piktasis dėdė sėdėjo ir eilinį kartą koneveikė eilinį kazino darbuotoją, prie kito stalo prisėdo mano jau minėtoji televizijos žvaigždutė. Pamatė piktąjį dėdė ir ant visos salės sušuko „O! Buvęs batų fabriko direktorius! Biškį ministras ir biškį seimo narys. O dabar kas tu? Dabar tu šūūūūūūūdas“. Šita istorija dar ilgą laiką klaidžiojo kazino koridoriais. Kaip piktasis dėdė susigūžęs dėliojo savo žetonus ir apsimetė, kad nieko nieko aplinkui negirdi. Visgi daugiausia neigiamų dalykų apie politikus galėčiau pasakyt. Anie labiausiai susireikšminę atrodė.

Taip ir bėgo mano dienos ir naktys. Miegas, darbas, kartais keletas bokalų alaus po darbo. Buvo toks „Šiluminis mazgas“, kuris dar dirbdavo, kai mes naktinę pamainą baigdavom. Ten irgi liaudis įvairiausia rinkdavosi. Nepamenu ar buvo kada, kad be muštynių vakaras užsibaigtų :// Po to jis lyg ir užsidarė. Visokie Čiliakai dirbt ilgiau pradėjo.. Oi kreivai į mus pusryčiaujantys žiūrėdavo. Jie visokias kiaušinienes ir kavutes, o mes keptą duoną ir alų. Ir triukšmaudavom dar garsiai. Neneigsiu neneigsiu… buvo tokių dienų/naktų/vakarų, kai atidirbęs savo dvylikos valandų naktinę pamainą, aštuntą valandą ryto pradėdavai linksmybes, o miegot nueidavai tik apie dvyliktą nakties. Nebepatempčiau jau taip.

O tada išaušo ta diena. Visuotinis susirinkimas. Generalinio direktoriaus ašaros ir kolegos šūksnis „Sveiki, bedarbiai!!“ Mus uždarė. ;(