Apie religiją

Tikėjimas mūsuose yra labai jautri tema. Požiūriai skiriasi panašiai kaip ir tarp šunų mėgėjų ir nekentėjų. Pati save vadinu agnostike. Suprask esu 99% procentais įsitikinusi, kad dievo nėra. Taip taip, tą vieną procentą pasilieku dėl viso pikto. Na, jeigu kada nors tektų stoti prieš visagalį ir jis pradėtų kaltinti mane netikėjimu. Sakyčiau tada „O aš niekada nesakiau kad visu šimtu netikiu“. Juokai juokais, bet tema rimta. Giepliuse buvau uždavusi klausimą, kurią knygą tėvai pirktų savo vaikams. Ar „Bibliją vaikams“, ar Hawkingo „Džordžas ir visatos paslaptys“. Klausimą teko ištrinti, bet esmę supratau. Tikrai yra tėvų, kurie rinktųsi antrą variantą ir tikrai yra tokių, kurie tokius pasisakymus laiko įžeidžiančiais ir pagiežingais.

Kuo esu visu šimtu tikra, tai tuo, kad negalima vaikams nuo mažų dienų primesti religijos. Oi, pasilaikykit akmenis. Taip taip, aš vaikų neturiu ir gali kilti natūralus noras mesti vieną kitą riedulį sakant, kol pati neturėsi, tol nesuprasi. Čia jus norėčiau ir sustabdyti. Pati juk buvau vaikas ar ne? Puikiai prisimenu visas baimes, kuriom buvau prifarširuota augdama. Nedaryk taip ir anaip, nes dievulis pakoros. Baisu yra bijoti kažko, kas yra toks didis ir galingas, kuris gali klausytis tavo minčių ir matyti kiekvieną tavo žingsnį. Gal yra vaikų, kurie ne taip jautriai reaguoja į bobučių pasakojimus ir pagąsdinimus. Aš bijojau. Dairiausi per petį. Vakarais prieš miegą melsdavausi, kad dievulis man padėtų geresnius pažymius mokykloj gauti. Galėjau ir nesimelst, bet o kas jeigu praleidus nors vieną vakarinę maldą, dėdė danguje padarys taip, kad gaučiau dvejetą? Man tai buvo trauma. Nei vienam vaikui nelinkėčiau to patirti. Juk gyvenimo tiesų galima mokyt ir neprisidengiant griežto, bet teisingo, visa matančio ir girdinčio dėdės figūra. Suprantu, kad kai kuriais atvejais taip žymiai lengviau ir paprasčiau, bet nebūtinai tai yra teisinga.

Tikrai nesiimu auklėti ir mokyti, kaip auginti savo vaikus. Auginkit kaip norit. Jūsų gi tai vaikas. Be to dar yra tokios įstaigos, kaip vaikų darželiai ir mokyklos. Ten dauguma vaikų nešiojasi dievulį širdyje ir jeigu jūsų vaikas pasakys, kad vietoj dievulio pas jį širdyje planetos, didysis sprogimas ir juodosios skylės, jis liks nesuprastas ir galbūt netgi užjuoktas. Kartais tai didesnė trauma, nei paranoja, kad esi nuolat sekamas. Na, bet čia jau auklėjimo klausimas. Ten nesikišiu. Ten tikrai ne mano daržas. Juo labiau, kad savo vaiką, jeigu tokį dabar turėčiau, tikriausiai su skaniukais dresuočiau. 😉

This entry was posted in Neklasifikuota, Religija. Bookmark the permalink.

19 Responses to Apie religiją

  1. Aha, arba baubu spintoje. Arba vaiduokliais už sienos gąsdinti. Negatyvioji edukologija. Baimės kultas. Labai gerai! Reikia daugiau pozityvumo ir auklėti galimybių kultu.

    • Aš sakau, reikia skaniukais auklėti. Padarė vaikas kažką gero – še imk vištienos krūtinėlės… 🙂 O jeigu truputį rimčiau, tai aš už skatinimą domėtis, leisti pačiam rinktis. Aišku suteikiant visą įmanomą informaciją, aptariant visus už ir prieš. Tik dar neįsivaizduoju, kaip tą reiktų integruoti į kokio nors keturmečio ar penkiamečio smegenis… :/

  2. O be reikalo ištrynei says:

    Tegul tie tėvai laiko tokius klausimus įžeidžiančiais ir pagiežingais, čia jų pačių pasaulio suvokimo bėda.
    Yra dalykai, kurie yra pagrįsti ir įrodyti, ir yra pasakos apie fėjas, kurias tie tėvai per prievartą grūda savo vaikams, kad nuo pat vaikystės indoktrinuotų į savo pačių klaidingą pasaulėžiūrą.
    Ir dar labai nesutinku su „Jūsų gi tai vaikas“. Na tai kas, kad jis kažkieno, tai vis tiek nereiškia, kad tas kažkas turi grįsti savo vaikų auklėjimą melagystėmis ir besąlygišku paklusimu „nes kažkas taip užrašė, kad kažkokia fėja kažkam taip pasakė“

    • Hm… Jūsų požiūris pernelyg negatyvus sakyčiau. Savo atžaloms turime indoktrinuoti savo pasaulėžiūrą. Tik pagal ją jie susikurs savo atmainą. Nes ką gi palikuonis pasiims vietoje to?

      Žmogus ir jo smegenys tuo ir ypatingos, kad sugeba išsiveržti toliau negu duoti rėmai. Mes auklėdami, tikriausiai, turėtumėm nurodyti, jog rėmai, kuriuos perduodame yra mūsų rėmai, kad jis gali tobulinti pasaulėžiūrą, tik svarbu perduoti ir tai ką jau žinai: priežasčių ir pasekmių sąryšius, kad nežudytų ir nevogtų.

      O tarp kitko postringauti apie tai kaip turėtų būti ir kaip daryt turi kiti yra lengva. Pačiam neprarasti budrumo, išlaikyti dėmesį, numatyti pasekmes, neapriboti savo atžalos yra lygiai taip sunku, kaip nuolat spręsti kelių dedamųjų lygtis neprarandant koncentracijos nei minutei.

      • bilbas says:

        Aš nesakau, kad vaikai neturi būti auklėjami ar jiems neturi būti įskiepijamos moralinės normos. Turi, ir privalo. Bet tas visas auklėjimas negali būti paremtas išsigalvojimais ir melu.

        • Išsigalvojimas ir melas – labai subjektyvios sąvokos. Ypač kalbant apie auklėjimą.

          Čia tas pats, kaip bandyti įrodyti skruzdėlei, jog už jos pievos nesibaigia pasaulis, kuris yra visiškai nereikšmingai nykstamai mažas dalykas Galaktikos mastu, o ką jau kalbėti apie Visatos mastą.

    • Matai, negalima kištis į vaikų auklėjimą. Tai tikrai tik jų vidinis šeimos reikalas. Aš juk irgi neigiamai reaguočiau jeigu kas nors man pradėtų aiškinti, kad aš šunį neteisingai auginu. Valgyt paduota, pavedžiota, padresuota, pabendrauta, gyvybei ir gerovei pavojaus nėra. Ir čia jau tik mano reikalas, kokias aš pasakas jam prieš miegą pasakoju 😉

  3. bilbas says:

    …ir visai ne į temą – jeigu išeina, tai komentaro formoje pakeisk „Pavadinimas“ į „Vardas“, nes dabar taip gavosi, kad aš pasivadinau „O be reikalo ištrynei…“ 🙂

  4. Chemiker says:

    Ei, akivaizdžiai kažką G+ praleidau, nors toje vietoje sekiau komentarus, nes juk mano giminės ten dalyvavo. Tai kas ten įvyko?

  5. Adis says:

    O man vaikystėje biblija patiko. Ne visai biblija – buvo ten tokios dvi apyplonės knygelės, Senasis ir Naujasis testamentai (bet ne vaikams), tai skaitydavau pakaitom su Hobitu ir Harka.
    Patiko, nes daug visokių mūšių scenų būdavo. Bet žiūrėt į visa tai kaip į kažkokį tikėjimą nė minčių nebūdavo.