Šuo #2 Dresūra

Tikriausiai visi žino, kad šuo be protinės veiklos nudurnėja ir patampa kokiu tais jorkiuku. To mes niekaip negalėjom leisti, nes labradoras ne miniatiūrinis, koja nenuspirsi. Ir protinė veikla, tai čia ne ta, kai susėdat abu ir skaitot knygutes ar pažintinius filmus žiūrit. Protinė veikla, tai darbas! Iš pat pradžių sutarėm, kad kai tik šuo pradės gyventi pilnavertį šunišką gyvenimą, vesim jį į dresūrą. Ir čia „opa“ pirma problema. Kaip išsirinkti patikimą ir gerą dresuotoją? Draugų šunininkų kol kas neturim, pasiklaust nelabai yra pas ką. Tad vadovaujamės principu, kad būtų ne pats pigiausias ir kad arti namų.

Į pirmą susitikimą su dresuotoja važiavau tikrai pakilios nuotaikos. Kaip smagu, kaip smagu. Kiek daug išmoksim ir sužinosim. Žaidimai jau nebebus tik žaidimai. Darysim šunį nors kiek nors sukalbamesnį ir protingesnį. Susitinkam su moterim, kuriai taip akį užmetus ne daugiau nei trisdešimt. Ok ok.. pagal amžių gi nespręsi apie profesionalumą. Juo labiau, kad patys dar žali, kaip pirmi žirniai lysvėj. Žodžiu susitinkam, pasikalbam. Ji iš karto mums rodo, kaip mokoma komanda „greta“, po kokių dešimties minučių komanda „sėdėt“, dar po kokiu dešimties minučių komanda „gulėt“ . Toks kokteilis iš trijų komandų. Viskas, sako, dirbkit. Tada dar nesupratau, kas man nepatinka, nors nugaroje jaučiau dilgčiojimą „kažkas čia ne taip…“. Nieko nesakau. Metodas veikė. Šuo suprato, ko iš jo norim. Komandas, nors tikrai ne iš karto, bet vykdė. Po to sekė dar keli susitikimai. Dresūros eiga tokia pati. Greta, gulėt, sėdėt. Po to dar komanda „pas mane“. Kiekvieną užsiėmimą vis tas pats. Vaikščiojom į dresūrą tikrai ne taip dažnai, kaip galėjom. Jaučiau vidinį stabdį „kažkas čia ne taip“. Juo labiau, kad pati teta prie šuns gal tik kokius tris kartus prisilietė. Aikštelėje visada vyraudavo toks nedidelis chaosas. Kažkas vienu užsiima, kažkas kitu… Na, bet nusipirktas pamokas atvaikščiojom. Neprašysi gi pinigų grąžint. Po to nedėkingai susiklosčiusių aplinkybių dėka turėjom keletui mėnesių dresūra ir mokslus pamiršti. Šuo tuo metu siaubė namus, taip dar kartą patvirtindamas faktą, kad jeigu jau įgijai šunį, tai būk mielas prisiimk visas su tuo atėjusias pareigas ir atsakomybes. Obetačiau mes ne savo noru šunį namuose uždarytą laikėm. Taip reikėjo. Šuo po to mums padėkojo. Sako jūsų durys truputį jau pasenę atrodo, tai aš jas truputį patvarkiau…

Prieš šiek tiek daugiau nei mėnesį dresūros klausimas tapo vėl aktualus. Dantimis ir nagais kovojau, kad reikia bandyt ką nors kita. Labiau dėl savęs, o ne dėl šuns. Mokslai abiems turi teikti malonumą. Sako šunes jaučia, kada šeimininkas dirba tik puse kojos.

Taigi susiradom pabrangeiską dresuotoją ir vieną sekmadienio popietę iš karto po „Stop ACTA“ mitingo

nukūrėm pasirodyt ir su dėde susipažint. Jaudinausi. Nežinojau ko laukti ir tikėtis. Negi jie visi tokie kaip ta pirmoji teta? O kas jeigu taip? O kas jeigu vėl nugaron stabdis užsikabins? Nekekeee.. pirmos penkios minutės išsklaidė visas abejones. Žmogus tikrai žino ką daro. Tvarka geležinė. Nurodymai aiškūs ir suprantami. Yes! Man čia patiks. Ir iš tikrųjų. Man ten patinka. Nors užsiėmimai vyko savaitgaliais 9val.  (dabar mes jau pažengusių grupėj. ateinam ant 10val.) ryto ir atrodytų keltis tokioj ankstybėje yra nusižengimas prieš visus mano anksčiau duotus miegojimo įžadus, tačiau atmosfera aikštelėje atpirkdavo tas neišmiegotas valandas. Jaučiausi taip, kaip iš kokios kaimo mokyklėlės perėjus į Vilniaus licėjų. O dar ir sūnus to dėdės visai nieko. Nors man gal šiek tiek per jaunas, bet akis paganyt gi galima.

Taip vat ir dirbam kiekvieną dieną. Savaitgaliais aikštelėje, paprastom dienom per pasivaikščiojimus. Prieš įsigyjant šunį, galvojau, kad pasivaikščiojimai būna gražūs, ramūs. Šuo gražiai tipena šalia, o tu lėtu žingsniu eini per Vingio parką, visiems šypsaisi. Saulė šildo vėjo nugairintą skruostą ir pasaulis toks nuostabus nuostabus. Žodžiu aš klydau. Supratau tą jau po pirmo pasivaikščiojimo. Nieko nesakau, šuns vedžiojimas man teikia malonumo, tik ne to ramaus. Kitokio. Prasinešam su vėjeliu 😉