Šiuo metu turiu keletą aktualių temų. Viena iš jų yra šunes ir visuomenės požiūris į juos. Kol šuns neauginau, tol nesupratau, kaip smarkiai susiskaldę mūsų žmonės į šunų mėgėjus ir nekentėjus. Bet apie tai vėliau. Pradžiai susipažinkim.
Kiek save pamenu, visada norėjau šuniuko. Kaime turėjom tokią Rikę, kurią visur vedžiodavomės, kai tik atvažiuodavom. Laiminga Rikė buvo kaip agurkas. O ir mums pramoga. Visiems kaimynams, kurie su dviračiu pro šalį važiuodavo, šaukdavom „Oi nebijokit nebijokit, nesikandžioja“. Nors ta Rikė lėkdavo lodama kabintis į padangas. O gal ir nekabintis. Gal tik pakibinti. Žodžiu, džiaugsmas buvo abipusis. O to jausmo užvaldyta vis apie augintinį pasvajodavau. Ačiūdie tėvai buvo pilno proto ir net nesileido į jokias kalbas apie šunį namuose. Vargšas gyvūnėlis būt buvęs. Žodžiu Rikė vieną dieną padvėsė. Sakė lyg tais kaulu užspringo. Kiek pamenu, tai vaikystėje dažnai šunys kaulais užspringdavo. Tokia ganėtinai paplitus liga tuo metu tarp kaimo šunų buvo. Rikė buvo mano vaikystės šuo dar ir todėl, kad auginom mes ją nuo pat mažumės. Laiminga vaikystė, mažas šuniukas, debesys sentimentų.
Pirmąjį šunį nusprendžiau įgyti prieš beveik metus. Išsirinkom labradoro retriverį. Tikrą ir dokumentuotą. Ilgą laiką galvojau, kad šuniui dokumentai, tai tas pats kas kokiam nors golfukui lietnykai už tūkstantįpenkisšimtus. Betgi kuo daugiau gilinausi į visą tą šunų auginimo reikalą, tuo labiau suprantau dokumentų svarbą. Na, čia tuo atveju jeigu šunį pirkti nori. Jeigu pirkti nenori, tai šunų pilnos prieglaudos. Imk ir augink. Betgi mes su vyru (Realiai jis man ne vyras. Neženoti mes, bet tokio amžiaus žmogaus vaikinu vadinti jau liežuvis neapsiverčia, o sugyventinis labai jau buitiškai skamba. Tad tebūnie vyras) principingi, veislę išsirinkom ir šuns norėjom būtent tokios veislės, o ne panašios. Taigi puolėm skaityti visų lietuviškų ir ne lietuviškų internetų apie šuniuko auginimą, auklėjimą ir t.t. Kai jau jautėmės pakankamai pasiruošę, susiradom šuniuką, susiskambinom, sutarėm kainą ir beveik suderinom laiką kada šuniuką pasiimsim. O kad nebūtų viskas taip paprasta ir lengva, staiga vyrui kyla klausimas: „O jeigu aš alergiškas šunims?“. Nusišypsau į moterišką ūsą. Pamenu, pasakojo kažkada, kad mažas būdamas beveik visas vasaras vienoj lovoj su niufaundlendu miegojo. Jo jo alergiškas. Na bet patikrinti reikia. Juo labiau, kad katėms jis tikrai tikrai alergiją turi. Susitariam su drauge ir važiuojam aplankyti jos šuns. Kišenėse dėl visa ko laikau špygas. Špygos nepadėjo. Vyras alergiškas. Šuo nuplaukia.
Tris dienas keikiu pasaulį ir alergijas. Tuo pačiu skersai išilgai ieškau bent kokios nors informacijos, kad štai vat ir alergiški žmonės gali auginti šunis. Pasirodo gali. Tik reikia labai smarkiai įvertinti to žmogaus galimybes, norus ir meilę gyvūnams. Nežinau kuris faktorius suveikė, bet 2011 04 26 (?) namo grįžom su šuniuku. Pakeliui nusiaubėm Kikos parduotuvę, palikdami ten trečdalį viso šuniuko kainos.
Pasakysiu atvirai. Grįžus namo pradėjau galvoti „viešpatiedievešvenčiausias kokią nesąmonę mudu padarėm“. O ta nesąmonė ne tik kad kakojo ir siusiojo kur stovi, bet dar ir naktimis inkštė kaip užsuktas. Žodžiu, kai sakiau, kad su vyru manėm esą pasiruošę iš tikrųjų tą ir reiškia. Mes tik taip galvojom. Chaosas namuose, nemigos naktys, šūdai ir myžalai visur. Vyrui alergija. Vyras piktas, čiaudintis ir kosintis. Rodos jokie patarimai rasti internete neveikė. Ten viskas parašyta taip, kad atrodo nu čia kaip du pirštus prieš vėją pastatyt. Realybė buvo visai kitokia. Pora mėnesiu tik išėjus į darbą pailsėdavau. O galvoje vis skambėjo mamos žodžiai „Bet ir durni gi jūs… durni… durni… jūs durni… jūs…“
Žodžiu, mane išgelbėjo tik tai, kad šuns norėjau beprotiškai. Pamažu rūpesčių mažėjo, džiaugsmo daugėjo. Bemiegės naktys užsimiršo. Visi, kurie sako, kad norint auginti šuniuką, reikia atsakingai ruoštis, nė kiek nemeluoja. Smagiausia buvo internete apie gamtinių reikalų atlikimą skaityt. Oi ten gi viskas paprasta. Pamatėt, kad šuniukas uostinėjasi, vedat jį į tą vietą, kur jau norit kad jis nusilengvintų ir jis pamažu pripras, supras, kad darom šitaip va ir va kaip. Mhm. Su mūsiškiu buvo kiek kitaip. Koks dar uostytis? Žinau ko noriu, darau iš karto. Ir čia jau niekaip nenukreipsi jo tinkama linkme. Susitaikai su likimu ir valai, valai, valai…
Taigi susipažinkit. Mano šuo Tengu. Pats geriausias šuo kurį turiu. 
Taip greit perskaiciau, kad net nepajauciau, DAR!
Stengiaus pirmam kartui neišsiplėsti. 😀
Oi, tai žinokit šuo nieko palyginus su vaikais…
Visokius blogus rašyt yra žymiai baisiau, negu kad šunį ar vaikus augint. Internetinis egzhibicionizmas vis tik. Jaučiuosi, kaip pirmą kartą į mokyklos šokius nuėjus. Šokt lyg ir norisi, bet o jeigu kas nors pamatys???
Smagiai jūs čia. Vienžo – patiko.
Dėkoju 😉